Grįžti namo irgi reikia mokėti.
Ši nepaprasta istorija − apie mergaitę, kuri tik gimusi pradėjo mąstyti apie gyvenimą. O taip mąstant nutinka keisčiausių dalykų: vieną rugsėjo vakarą ji dingo iš savo lovelės. Niekas nežinojo kur.

Kartą, grįždami iš mokyklos miško keliuku, ją atrado vaikai. Tiesiog sėdinčią ant kelmelio. Mergaitė buvo kaip mergaitė: su sijonėliu ir palaidinuke, su šalia padėta kumščio dydžio balta kuprine, bet... kažkokia nejauki.
Galbūt ji užburta?

Pati mergaitė nieko neprisimena. Žino, kad jos vardas Vilija.
Ir laukia tų, kurie galėtų parvesti ją namo.

Ar pavyks Vilijai tapti tokia, kaip kiti? O gal kiti šiek tiek pasikeis ir pamils ją tokią, kokia yra? Jai nutiko tikrai nepaprasta istorija. Nėra jokių daiktinių įrodymų, tik šis tekstas, kurį galite perskaityti. Autorius sukūrė jį tam, kad čia atpažintumėte save, veikiančius visa tai, ką veikia vaikai: miegančius, valgančius, žaidžiančius, stebinčius pasaulį, o kartais liūdinčius. Bet svarbiausia − mokančius keistis žvaigždėmis.