Šveicarų prozininko Christiano Krachto kūryba – vienas ryškiausių pastarųjų metų vokiečių kalba rašomos literatūros reiškinių. Šis savito braižo autorius pagal geriausias europinės prozos tradicijas sugeba atskleisti gilius socialinius ir kultūrinius lūžius, aprašinėdamas neva nereikšmingas kasdienybės smulkmenas. Taip, jo „romanai apie nieką“ virsta skaudžia kultūrinės krizės diagnoze. Ch. Krachto pasaulis – jau nebe realus žmonių ir daiktų, bet fiktyvus ženklų ir socialinių reikšmių pasaulis, ir visos jo skirtybės – tai tik vienokios ar kitokios to paties fiktyvumo atmainos.

Romanas „1979“ – tai savita dabartinės vokiečių visuomenės būklės rentgeno nuotrauka. Pasakodamas apie jauno herojaus betikslį klaidžiojimą po aštuntojo dešimtmečio Aziją, prasidedantį nuolatiniais vakarėliais bei meilės nuotykiais ir pasibaigiantį komunistinės Kinijos koncentracijos stovykla, autorius atskleidžia radikalią savo kartos vertybių krizę. Ch. Krachto herojus, kaip ir visa jo aplinka, yra įkalintas socialinių atributų bei prekinių ženklų pasaulyje, ir jo paties asmenybės tapatumas jam yra vargiai įkandama mįslė.