Irma Randakevičienė – teisininkė, mokslininkė, išleidusi teisinių knygų. Vienas anksčiausių jos vaikystės prisiminimų – burokėlių sriuba, įpilta į metalinį indelį Anykščių ligoninėje, kurioje dirbo mama. Čia pirmą kartą pamatytas ir kenčiančio dėl ligos žmogaus skausmas. Debiutiniame autorės romane veiksmas vyksta rajoninio miesto ligoninės reanimacijos palatoje. Reanimacijos palata – tai slenkstis iš šio pasaulio į Anapilį, ir kuo tas slenkstis arčiau, tuo gyvybės šviesa spindi ryškiau. Reanimacijos palata – pati skaudžiausia ligoninės vieta. Čia guldomi žmonės, ištikti insulto, infarkto, komos, sergantys paskutinių stadijų vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis. Knygoje aprašomi reanimacijoje gulinčių pacientų išgyvenimai, dirbančių medikų rūpesčiai. Ligoninės kasdienybėje netrūksta tragikomiškų situacijų, jų apstu ir knygoje. Juolab kad pagrindiniai romano herojai – spalvingos asmenybės. Jiems atsidūrus reanimacijoje, veiksmas rutuliojasi persikeldamas ir už palatos ribų į miestelį. Iš nuošalaus vienkiemio į ligoninę atvežta močiutė, po daugelio metų nuprausta, pasijunta visiškai pasveikusi ir patyrusi vandens gydomąją galią. Kito personažo gyvenimą pakeičia įsigytas protingas gyvulys – karvė. Knygoje sutiksime ir savanorį gedulo namų „komendantą“, ir aukštą kilmę liudijančius popierius turintį bajorą, čia bus ir vestuvių, ir krikštynų, ir artėjančių laidotuvių. Įvykiai romane prasideda ankstyvą pavasarį, apsuka metų ratą – ir gyvenimas tęsiasi net reanimacijos palatoje...