„Kitaip nebūtų žemiškas gyvenimas“ (pirma knyga – „Mergelės moterys“) priskiriamas autoriaus sumanytam kūrinių ciklui, kurį į visumą jungia net kelios idėjos, o bene pagrindinė yra kaip ir apibrėžta anksčiau išleisto smulkiosios prozos rinkinio „Gintarinio korio akys“ epigrafu: „Ne tik revoliucijos ryja savo vaikus“. Tai nusikaltimų be bausmės (kol kas?) istorija. Romane pasakojama ypač skaudi paauglės tragedija, analizuojamos sudėtingo dabarties laikmečio moralės ir profesinės etikos, atsakomybės ir pilietiškumo, tiesiog vyriškos garbės, „naujamadiškos“ šeimos ir jauno žmogaus brendimo problemos, kalbama apie būtent gyvenimo negandų sumegztus du labai skirtingus atvejus, kai užgimsta panaši „žemiškai realybei neperspektyvi“ meilė. Autorius sąmoningai nesudėlioja aiškiai visų siužeto taškų iki galo – tai turėtų padaryti atidus bei mąstantis skaitytojas, įveikęs gal tarpais ir pinkloką, tačiau mūsų gyvenimui aktualų tekstą.