Labai ilgai kaupiausi šiam atsiliepimui, nes šis rašytojas (ši knyga antroji, kurią perskaičiau) užgriebė mano sielos kampelį. Bet apie viską iš pradžių.
Mano miesto viešojoje bibliotekoje, lentynos viršuje nuorodą į Viljamo Somerseto Moemo knygas- pačiame kampe pamačiau knygą apie kurią buvo daug kalbėta ir negailėta pagyrų. Plonutė, vos 215 puslapių, paprastu šviesiu viršeliu. Mano rankos ją paėmė ir parnešė namo. Atsivertus teko nuvalyti voratinkliu aptrauktus puslapius. Gaila, kad dabar, atsiradus elektroninei knygų registracijai nebegali sužinoti, kiek žmonių skaitė šią knygą, anksčiau, pamenu, aš išstudijuodavau tą priklijuotą lapelį, nes būdavo įdomu. Tebėra šis lapelis ir šioje knygoje- paskutinis įrašas darytas 1999. Matyt, ilgą laiką, knygos puslapius naršė tik voras, aptraukęs ją savo tinklu….

Atrodytų, jog knyga apie nieką, bet tuo pačiu ir apie gilius, prasmingus dalykus. Viskas paprasta: meilės trikampis, kuris išaiškėja, ultimatumas, kuris priimamas, jausmai, kurie paslėpti ir likimas, kuris visada negailestingas. Ramus, įtaigus autoriaus stilius, tonas, ar dar kaip pavadinus, veda skaitytoją nuo pat Anglijos teisėjo šeimos namų iki Honkongo valstiečių trobelių. Taip taip, atrodytų, kur toli gali mus nuvesti ši plona, neišvaizdi knygelė, tačiau joje nemažai egzotikos. Egzotikos, jei, pajungę vaizduotės galias, įsileisite ją, nes piešiami vaizdai ir peizažai nėra labai ryškūs ir aiškūs. Tiesiog, mano manymu, jie neakcentuojami. Koncentruojamasi į istorijos pasakojimą. Pats autorius knygos pratarmėje pažymi, jog ,,tai venintelis romanas, kurį parašiau pastūmėtas ne personažo charakterio, o istorijos [...] charakteriai buvo parinkti taip, kad derintųsi prie istorijos, kurią aš nuosekliai išplėtojau.”