Pirmosiomis valandomis nebuvo nieko: nei išgąsčio, nei baimės, vien tamsa ir aklina tyla.
Nandas Paradas (Nando Parrado) išgulėjo tris paras be sąmonės, o ją atgavęs pamatė, kad lėktuvas, kuriuo kartu su savo regbio komanda, artimaisiais ir sirgaliais skrido į Čilę žaisti parodomųjų rungtynių, sudužęs kažkur Andų viduryje. Dauguma keleivių, tarp jų ir jo mama su seserimi, žuvę, o išgyvenusieji palikti likimo valiai atšiauriame ledyne beveik 4000 m. virš jūros lygio be jokių maisto atsargų ir ryšio priemonių prisišaukti pagalbą. Jie grumiasi su šalčiu, sniego lavinomis ir sulaukia pribloškiančios žinios, kad jų paieškos nutrauktos.
Slenkant vienai dienai po kitos Nando mintys vis labiau sukasi apie tėvą, kurį turėjo palaužti sielvartas, ir galiausiai jis nutaria verčiau pabandyti grįžti namo arba žūti, nei sėdėti čia ir laukti galo. Nandas pasiryžta mesti iššūkį Andams, širdies gilumoje būdamas visiškai tikras, kad jam nepavyks, tačiau nuolat sau kartoja, kad jei ir žus, tai būdamas arčiau tėvo.