Pagaliau pirmą kartą lietuvių kalba pasirodo vieno garsiausių amerikiečių rašytojo Džeko Londono autobiografinė apysaka "Džonas Miežius, arba atsiminimai apie alkoholį". Tai pasakojimas apie save ir apie draugystę su alkoholiu, kurį autorius, sekdamas viena anglų liaudies daina, vadina Džonu Miežiumi. Knyga ne tik nudžiugins gausius "Raito Jūreivio" gerbėjus, bet bus nepaprastai įdomi ir nesusipažinusiems su šio talentingo rašytojo kūryba, nes kūrinio tema, kaip matyti iš pavadinimo, turėtų būti aktuali daugumai mūsų laikmečio žmonių. Neveltui "Džoną Miežių" rekomenduoja (gal ir nevisiškai teisingai) įvairios blaivybės organizacijos.
Džekas Londonas, skaitytojams gerai žinomas tokiais savo kūriniais kaip "Baltoji iltis", "Jūrų vilkas", "Martinas Idenas", "Smokas Belju", "Rytas aušta", buvo vienas iš realizmo amerikiečių literatūroje pradininkų ir galbūt pirmas amerikiečių rašytojas, praturtėjęs iš knygų rašymo. "Džonas Miežius", išleistas 1913 m., likus trejiems metams iki rašytojo mirties, iškarto sulaukė didelio skaitytojų ir visuomeninių veikėjų dėmesio. Tai neturėtų stebinti žinant, kad Londonas buvo vienas žinomiausių to meto Amerikos žmonių - ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip socialinis aktyvistas. Ir štai šis nepaprastai produktyvus, sėkmingus kūrinius kurpiantis rašytojas, šis literatūros "antžmogis", šis socialistų idėjinis vadas atskleidžia savo gyvenimą, savo sielą, savo kelią į sėkmę, savo dorybes ir ypač savo ydas bei silpnybes. Ir iš tiesų, pirmą didelį įspūdį skaitant knygą padaro paties Londono gyvenimo istorija. Retas žmogus yra nugyvenęs tokį įvairų ir nuotykių kupiną gyvenimą.