Jeigu jautiesi vieniša(-s), matydama(-s) visą pasaulį apėmusią pasitenkinimo savimi, karjerizmo ir sėkmės euforiją, – Sygis bus pirmasis, kuris niekuo nepadės. Bet vieniša(-s) nebesijausi, jei, kaip ir jis, priešinsiesi tam leisdama(-s) sau palaimingai skęsti savo trūkumų pertekliuje. Sigitas Krutulys-Sygis (1967–1996) pats save vadino poetu, mąstytoju ir profesionaliu diletantu. Parašė keletą draminių kūrinių, šūsnį eilėraščių, 1993–1995 m. aktyviai dalyvavo kuriantis Alytaus avangardizmui. Buvo radikaliai kritiškas dėl naujų kapitalistinių santykių ir visuotinio susvetimėjimo. Beveik visiškai nepublikuotas. Šioje knygoje pirmą kartą skelbiamas Sigito Krutulio-Sygio 1986–1996 m. palikimas: (anti)literatūrinis (dramos, eilėraščiai, apsakymai ir tuo pat metu kažkas anapus jų), eksperimentinis (naujadarai, sąmoningai primityvi kalba). Lapai – taip siūlome įvardyti šiuos darbus, kad išvengtume toksiškų sąvokų menas ir kūryba. Čia nepaisoma gramatikos, tekstas virsta materija, vaizdu, o vaizdas – raidėmis. Sygio letrizmas – ne tik nuo žodžio „raidė", bet ir nuo žodžio „laiškas" – papildo ir kritiškai diskutuoja su XX amžiaus 9–10-ojo dešimtmečių Lietuvos neoavangardo tradicija. Maža to, jo eksperimentai Lietuvos neoavangardizmo pradžią perstumia į ankstesnius, nei mūsų „naujojo meno" tyrinėjimuose įprasta, metus. Sygio lapai – ne tik „archyvas". Anuomet jie buvo paveikūs vienaip, šiandien ‒ kitaip. Energija ir intensyvumas niekur nedingę, tik sustiprėję. Ir jokios metafizikos, kurią jis švelniai vadino „sielos pornografija".