Kas čia, šviesiausios poezijos subinėje, slapstosi nuo gyvenimo? Aš. Mano tamsa. Ir mirtis – dabar net nežinau, ar labiau mano, ar tos poezijos. Poetas... Dieve, koks idiotizmas! Ir gal dar didesnė niekšybė, nei kunigauti. Jei nebetiki. Kai meluoji pats sau. Ir vis dėlto – dramatiška, gal net – perspektyvoje – tragiška. O tai jau, mažutėli, šis tas! Iš tiesų man rūpi tik gyvenimu kuriama, to gyvenimo tragikomizmą liudijanti ir tuo liudijimu save kaip nemirtingą vertybę neigianti literatūra. Tame neigime ir glūdi didysis teiginys, gyvybė, nemirštanti mirtingumo tiesa. *** Poetas, net pats tikriausias – beveik visada! – meluoja. Poezija – tikra poezija – nemeluoja niekada. Net prieš poeto valią, net – jam nežinant... Svarbiausia prielaida gerai literatūrai atsirasti: neišvengiamumas. Tikra tik tai, ko neišvengsi: kaip meilės arba mirties, arba – jei jau taip nutiko, – gyvenimo. Gali nuo jos bėgti, bet niekur nepabėgsi. Vis tiek atliksi, kvaily, ką atlikti privalai, anot Krišnos. Visa kita – nebūtina. O tai, kas nebūtina, manęs jau nedomina. Aidas Marčėnas