Analitinės psichologijos kūrėjas Carlas Gustavas Jungas, su kurio vardu siejamos sąvokos kolektyvinė pasąmonė, archetipai, anima, animus, šešėlis, persona ir kt., buvo viena iš dviejų (šalia Freudo) iškiliausių asmenybių nesutarimų kupinoje XX a. psichoanalizės istorijoje. Ir kartu bene prieštaringiausiai vertinama. Minios žmonių iš viso pasaulio plūdo į Ciurichą susipažinti su jo darbo metodais ar gydytis pas jį. Jis turėjo daugybę ištikimų šalininkų, tačiau netrūko ir aršių priešininkų, kurie kaltino jį būtais ir nebūtais dalykais.

Kas iš tiesų buvo Jungas? Talentingas mokslininkas, atvėręs žmogaus psichikos gelmes, ar mistikas, paniręs į vizijų pasaulį, „vaikščiojantis beprotnamis ir kartu jo vyriausiasis gydytojas" (pasak vieno jo bičiulio)? Kodėl nutrūko jo santykiai su Freudu, kurio „kronprincas" jis iš pradžių buvo, ir nesusiklostė daugelis kitų „vyriškų" draugysčių? Ar jis tikrai stengėsi kurti savo kultą ir savo teoriją pateikti kaip naują religiją? Ar tiesa, kad kertinę savo psichologijos idėją - kolektyvinės pasąmonės koncepciją -
jis pavogė iš savo studento? Ar Jungas buvo antisemitas, nors stengėsi padėti persekiojamiems žydams gydytojams? Ar iš tiesų jis kolaboravo su nacių režimu ir kodėl tapo JAV Strateginių tarnybų įstaigos „agentu 448"? Polemika šiais ir kitais klausimais neslopsta iki šiol.

Apie Jungą parašyta nemažai knygų, tačiau daugumai jų tinka O. Wilde'o žodžiai, kad kiekviena iškili asmenybė turi mokinių, bet biografiją paprastai rašo Judas. JAV rašytojos D. Bair, daugelio puikiai įvertintų biografijų (tarp jų S. Becketto ir S. de Beauvoir) autorės, knyga nepatenka į šią kategoriją. Ji, remdamasi gausia dokumentine medžiaga (jai pirmajai buvo pravertas ir uoliai privatumą saugančios Jungo šeimos archyvas), pokalbiais su Jungo artimaisiais, su jį pažinojusiais žmonėmis ar jų palikuonimis, pateikia iki šiol išsamiausią, atviriausią ir objektyviausią pasakojimą apie gandais, nepagrįstais įtarinėjimais ir insinuacijomis apipintą Jungo asmeninį ir profesinį gyvenimą.