„Anuomet, tą pirmą vasarą Paryžiuje, ji dar nežinojo, kokios galingos yra nuotraukos, kaip objektyvo rėmas sukuria realybę, kaip fotografija tampa atsiminimu, o šis tampa tiesa.“ Vos 22-ejų Li Miler su senu tėvo dovanotu fotoaparatu rankose atvyksta į Paryžių. Amerikoje palikusi spindinčią, prabangos ir susižavėjimo šūksnių kupiną „Vogue“ modelio karjerą, ji apsigyvena naują pradžią žadančiame mieste, turėdama prieš akis vieną tikslą: kurti meną, o ne būti jo objektu. Vieną vakarą opijaus dūmuose paskendusiame Monmartro bute Li sutinka garsųjį siurrealistą Maną Rėjų. Jausdama, kad tai gali būti taip ilgai laukta galimybė, Li įtikina Maną tapti jos mokytoju. Rėjaus studijoje ji vis giliau neria į fotografijos pasaulį, atrasdama naujas išraiškos priemones ir kasdien vis labiau pranokdama savo mokytoją. Tačiau Manui ji – tik pagaulaus grožio mergina, jo mylimoji ir mūza. Nuolatinė kova dėl pripažinimo vyrų valdomame meno pasaulyje blaško Li po nuoširdžios meilės nevertinantį, egocentrišką 4-ojo dešimtmečio bohemišką Paryžių ir griuvėsiuose skendinčius kariaujančios Europos miestus. Jaunos fotografės nuotraukose grožis pinasi su žiaurumu, tikėjimas – su neviltimi, siurrealistinius portretus keičia karo vaizdai. Li nė neįsivaizdavo, kokią kainą jai teks sumokėti, kad galėtų būti savimi.