Man neištikimybė visada buvo blogas, gėdingas ir bjaurus dalykas. Toks, kuris sugriauna santykius, užmuša meilę, nubraukia svajones, palieka labai nemalonių nuosėdų. Maniau, kad neištikimos žmonos visada labai gailisi dėl savo poelgio, nudelbia akis ir bando pasiteisinti, trokšdamos atleidimo. Bet... Niekada nebūčiau pamaniusi, kad ir aš galiu būti neištikima.

Evos ir Maceko istorija prasidėjo kaip ir daugelio kitų - juodu susipažino, įsimylėjo ir susituokė. Tiesa, jis nusprendė racionaliai - taip abiem bus pigiau gyventi, - o ji apsimetė, kad tai jos neįskaudino. Nuoskaudą Evai pavyko užgniaužti ir vestuvių dieną - kai Macekui atsirado svarbesnių reikalų nei pabūti drauge. Ir vėliau - kai ji viena iš visų jėgų stengėsi, kad jųdviejų santuoka būtų laiminga.
Tačiau labai greitai ima aiškėti, kad darboholikui Macekui nereikia nei Evos meilės, nei vaikų, kurių ji taip trokšta. Ir galiausiai vieną dieną įvyksta kai kas, kas priverčia Evą atsitokėti. O toliau viskas rutuliojasi natūraliai - moteris pradeda galvoti apie išdavystę...
Tik ar ne per vėlu ką nors keisti?
Ir ar ji dar turi teisę būti laiminga?