Knygoje autorius apmąsto, kaip būtis atsiveria žmogui - baigtinei ir daiktiškuoju horizontu apribotai būtybei. Žmogaus baigtinumas ir jo pririštumas prie daiktiškosios situacijos nagrinėjamas metafiziškai apmąstant tam tikros vietos (topos) meilę, kurią autorius vadina „vietove šiapus horizonto, arba meilės lauku“. Tai kartu namų ir Tėvynės būtiškos esmės apmąstymas. Todėl šiuos savo apmąstymus autorius vadina filotopija. Nors knyga sudaryta iš fragmentų, tačiau juos sieja vidinis minties vientisumas.