1907 metų rudenį Vilniuje susitiko du žmonės, susipažino ir patiko vienas kitam. Nenori man duoti pamokų, bet tai nieko, – su giedru humoru tarė sau Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Absoliučiai viską žinojau, – jau po keliasdešimt metų savo pirmąjį ir lemtingąjį įspūdį prisiminė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Taip gimė meilė, ir prasidėjo tie treji su puse jų gyvenimo metų, apie kuriuos – ši knyga.

Knyga Laiškai Sofijai sumanyta ir parengta kaip dokumentinė, iš dalies memuarinė, M. K. Čiurlionio paskutinių metų biografija. Dailininko ir kompozitoriaus laiškus sužadėtinei, vėliau žmonai, papildo S. Čiurlionienės ir kitų amžininkų atsiminimai bei laiškai.

Knygos puslapiuose atsiskleidžia svarbiausi menininko – kūrėjo ir žmogaus – gyvenimo įvykiai, emocinės bei kūrybinės paskatos, o kartu ir gniuždančios aplinkos, realių išorinių sąlygų poveikis – lyg visi spinduliai lęšyje būtų nukreipti į kiaurai veriantį ugnies tašką.

M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės laiškai liudija, kiek daug gali nuveikti žmonės, padėdami vienas kitam, ranka rankon žengdami keliu, kurį M. K. Čiurlionis nusakė paprastais vilties žodžiais: Dirbsime, tikėdami geresne žmonijos ateitimi, tikėdami savimi, kad pridėsime nors po vieną plytelę prie rūmo, šimtais amžių statomo.