„Na tik pamanyk – lėlės, o visai kaip žmonės“, – kraipė galvą šią knygą perskaičiusi septyniasdešimtmetė. „Kaip gerai, kad perskaičiau. Nerealus jausmas!“ – tekstinę žinutę atsiuntė dvidešimtmetis studentas. „Kaip juokinga…“ – kikeno dešimtmetis. Turbūt nereikia stebėtis, kad ši knyga sudomina įvairaus amžiaus skaitytojus. Juk joje pavaizduota tradicinė trijų kartų šeima – seneliai, tėvai, trys paaugliai, du dešimtmečiai dvyniai ir kūdikis. Tiesą sakant, būtų tradicinė šeima, jeigu jos nariai nebūtų… iš audeklo ir kapokmedžio vatos. Skudurinės lėlės, stebuklingu būdu įgijusios sielą ir gebančios mąstyti, jaučiasi kitokios, svetimos šiam pasauliui. Tai esmingiausias knygos motyvas. O veikėjų paveikslai įtaigiai apibendrina skirtingų žmogaus amžiaus tarpsnių psichologiją. Vis dėlto įvykių centre – amžina penkiolikmetė, maištininkė Apleba, taip pat jos vyresnėlis brolis Subis, kankinamas klausimo „kas aš iš tikrųjų esu“. Silvijos Vo Žmogonai – pirmoji iš penkių knygų apie ypatingąją šeimą.