Liucijui Anėjui Senekai tvirtai priklauso vieta filosofijos klasikų žvaigždyne, o jo „Laiškai Lucilijui" - vienas žymiausių antikos filosofinės ir etinės minties paminklų. Antikos tyrinėtojai linkę manyti, kad Lucilijus buvo Senekos amžininkas, galbūt globotinis, geras bičiulis, ėjęs Romos imperatoriaus vietininko pareigas Sicilijoje.
„Laiškai Lucilijui" - tai stoišką moralinio tobulinimosi programą dėstantis veikalas. Manydamas, kad doros ir valstybės reikalai priklauso visų pirma nuo dvasinio kiekvieno žmogaus atsparumo, Seneka rūpinasi Lucilijaus „pažadinimu filosofijai", pagrindinių stoicizmo postulatų išaiškinimu, visapusišku jų aptarimu ir įtvirtinimu. Ne tik šiais laiškais, bet ir mažesniais traktatais bei dramomis Seneka siekė vieno: kuo adekvačiau perteikti gyvenimo pokyčių jautimą, padėti žmogui atsispirti negandoms. Seneka žavi žmogaus dvasios nuopuolio suvokimo drąsa ir bandymu išsaugoti žmonijos užgyventas vertybes aiškiausios jų žūties akivaizdoje.