Knygoje nagrinėjama mokslo pažintinė misija, sukaupto žinių lobyno turinys ir jo vaidmuo civilizacijos raidoje; siekiama atskleisti pasaulio pažinimo reikšmę ugdant žmonijos intelektinį potencialą. Aptariami mokslo teiginių pagrįstumo klausimai bei tyrinėjimo būdai (sąvokos, prielaidos, interpretacijos, teorinės konstrukcijos), paplitę gamtos moksluose. Taip pat nagrinėjami tyrinėjimų rezultatų apibendrinimai, teikiantys galimybes konstruoti teorinius realybės ir gyvenimo tikrovės modelius.

Mokslo raidos epizodų analizė atskleidžia, kad XX a. įvykę mokslo ir technologijos šuoliai, jau brendę antikinės minties labirintuose, kardinaliai pakeitė gyvenimo sąlygas ir iškraipė vertybinę Vakarų pasaulio orientaciją. Nors pokyčiai, esmingai paveikę humanitarinį mąstymą, kreipė dėmesį į racionalumo, konkretumo ir teorinio argumentavimo reikalavimus, tačiau ši teorinė kryptis pasirodė esanti nepakankama ieškant aiškių atsakymų į keliamus žmogaus būties klausimus. Pagilėjo atotrūkis tarp žinių, ateinančių iš priekinių tyrimų linijų ir vyraujančių studijų programose. Šie pokyčiai, pakirtę pasitikėjimą klasikiniu pasaulio aiškinimu, atvėrė kelią ne tik naujoms mokslo kryptims, bet ir įvairioms, vaizduote paremtoms interpretacijoms, nesirūpinančiomis teiginių pagrįstumu.

Paskutinė knygos dalis yra skirta teorinei „Chaoso ir Tvarkos“ problematikai, kurioje intensyvūs tyrinėjimai suformavo šiuolaikiniam mokslui svarbias idėjas, tyrimų ir interpretacijų metodus. Pastarieji teikia galimybes geriau spręsti prognostikos klausimus ir kurti realią mokslo ir valstybinio gyvenimo politikos strategiją. Knygoje taip pat yra aptariami lietuviškos intelektinės patirties bruožai.