Arvydas Šliogeris tęsia prieš keturis dešimtmečius pradėtą filosofijos dienoraštį, kur glaustu pavidalu, fragmento, sentencijos ar aforizmo forma sugrįžta visos pamatinės temos, išskleistos ankstesnėse jo knygose. Tik, pasak autoriaus, "šio meto dienoraštį rašo senis, sukaupęs liūdną gyvenimo patirtį, nebegalintis rašyti taip, kaip mąstė ir rašė prieš trisdešimt ar net dešimt metų."