Liaudiški Karusės lyriniai pasakojimai persipina su švelnia ironija ar autoironija. Nors pasakojimų amplitudė plati – nuo buities detalių ir kasdienių darbų iki svarstymų apie Dievo buvimą, meilės išgyvenimų, savišvietos pastangų, įvaldant intelektualų žodyną, kas be ko, neužmirštant vaikystės. Karusytė dar neatsispiria pagundai kurti dainas, kurios, ji, matyt, tiki, yra prasmingas užsiėmimas, gyvenimui suteikiantis spalvų, o skaitytojui jos kelia šypseną. Tačiau be tų dainų Karusės charakteris ir charakteristikos nebūtų išbaigti. Be autorės, šiuo atveju, neabejotinos Karusės sąmokslininkės, piešinių knygos atmosfera irgi nebūtų tokia šilta.