Darbas nusako, kas esame, apibrėžia mūsų statusą, nustato, kaip, kur ir su kuo praleidžiame daugiausiai laiko. Darbas padeda puoselėti savivertę ir formuoja vertybes. Bet ar mums būdinga dirbti sunkiai? Ar mūsų akmens amžiaus protėviai taip pat gyveno, kad dirbtų, ir dirbo, kad gyventų? O kaip galėtų atrodyti pasaulis, jei darbas nebūtų toks svarbus? Knygoje „Dirbantis žmogus“ Jamesas Suzmanas, remdamasis įžvalgomis iš antropologijos, archeologijos, evoliucinės biologijos, zoologijos, fizikos ir ekonomikos, parodo: nors vystėmės norėdami darbe rasti džiaugsmo prasmę ir tikslą, didžiąją žmonijos istorijos dalį mūsų protėviai dirbo mažiau ir apie darbą mąstė kitaip nei mes dabar. Antropologas, mokslų daktaras J. Suzmanas atskleidžia, kaip dabartinė darbo kultūra kūrėsi keičiantis žemės ūkiui prieš 10 tūkst. metų. Jausmą, ką reiškia būti žmogumi, pakeitė perėjimas nuo maisto rinkimo prie jo gamybos, o vėliau – migracija į miestus. Nuo tada keitėsi mūsų santykiai su kitais, su aplinka ir net jausmas apie laiko tėkmę.