Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – vienas žymiausių ir reikšmingiausių lietuvių kūrinių apie tremtį. Liudijimų apie tremtyje patirtus išgyvenimus išleista ne vienas. Visus juos verta skaityti ir pagerbti atmintį apie skaudų likimą. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai – svarbus kūrinys, padaręs nemenką įtaką išsivadavimo iš okupacijos pančių kelyje. Knygą sudaro keli skirtingu metu rašyti tekstai. „Atsiminimai“ – memuariniai pasakojimai kurti 1949-1950 metais, vėliau paslėpti ir surasti tik 1991-ais metais. Šis tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Metai“. Autorės šeima ištremta 1941-ais metais. Tėvas atskirtas ir kitame lageryje mirė iš bado. Dalia kartu su mama sugebėjo pabėgti ir sudėtingais keliais grįžti į Lietuvą. Būtent tada ir buvo prašyti „Atsiminimai“. Tai realistiški tremties epizodai apie skaudžius išgyvenimus ir patirtį. Šaltis, mirtis, utėlės… Nepagražinta, kraupi kasdienybė, jausmai, emocijos. Užrašus Dalia paslėpė. Autorė buvo vėl suimta ir ištremta, o grįžusi „Atsiminimų“ nerado, todėl parašė kitą memuarinę apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Autorė buvo jau vyresnė ir šis tekstas mažiau emocionalus, tačiau dar įtaigesnis liudijimas, kuriame užfiksuoti tremtinių vargai ir sovietų valdžios brutalumas. Pasakojimai kupini emocinės įtampos, apmąstymų, gyvenimo detalių. Nepaisant kraupios patirties Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai alsuoja stiprybe, maištu, atsisakymu pasiduoti. Pasakojimas „Gimtojoj Žemėj“ parašytas tada, kai Dalia Grinkevičiūtė grįžo iš tremties. Tačiau ji parvyko ne į laisvą Lietuvą, o į sovietinį režimą, kuriame buvusiems tremtiniams pritapti nebuvo lengva, o ir nesinorėjo. Knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – atsiminimų, grožinės literatūros ir dokumentikos derinys, liudijimas, kurį būtina perskaityti kiekvienam lietuviui.