Esame pripratę prie nebylaus sferų pasidalijimo: apie teisėkūros problemas samprotauja teisės teoretikai, o konkrečias bylas teismuose sprendžia teisėjai. Tačiau pasitaiko ir atskirų bandymų kibti į sritį, kurią socialiniuose moksluose įprasta vadinti „vidurinio rango teoretizavimu“, t. y. teoretizavimą jungti su konkrečiu empirizmu. Teisėjo Alvydo Pikelio, turinčio didžiulę baudžiamųjų bylų nagrinėjimo patirtį, knyga priklauso kaip tik šiai retai tekstų kategorijai ir tai yra jos didžiulis privalumas. Vadovėlinė tiesa, – įstatymas yra universalumo ir konkretumo įsikūnijimas: įstatymo formulavimas visada turi būti maksimaliai abstraktus, kad galėtų apimti kuo daugiau jame reguliuojamų atvejų, bet jo taikymas sprendžiant unikalų vienkartinį atvejį visada yra konkretus. Filosofas pasakytų, kad įstatymų taikymas yra hermeneutinė procedūra, kai teisėjas turi rasti tinkamiausią būdą savo sprendime sujungti bendrą normą ir laike bei erdvėje griežtai apibrėžtus įvykius. Šiuo atžvilgiu apeliacija į teisėjo diskreciją taikant įstatymus byloje turėtų būti suprantama kaip kvietimas į „labirintą“, į kelionę link kultūrinių baudžiamosios teisėkūros horizontų. Savo tekste autorius puikiai demonstruoja, kad įstatymų taikymas nėra mechaninė procedūra, o teisinis preciziškumas negali apsieiti be plataus teorinio, istorinio, politinio bei lingvistinio kontekstų. […] Autorius tarsi kviečia skaitytojus dar kartą svarstyti, koks turėtų būti teisėkūros politinis statusas, ką teismų praktikoje turėtų reikšti precedentas, kur prasideda ir kur baigiasi vartojamų terminų interpretacinės ribos ir pan. Knyga parašyta su derama kompetencija, gyvai, nevengiant polemikos, pateikiant įtikinamų pavyzdžių. Prof. Aleksandras Dobryninas