Monografijoje nagrinėjamas popiežiaus Grigaliaus XIII įsteigtos seminarijos 1583–1655 m. tarpsnis, sutampantis su Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinio klestėjimo laiku. Ši seminarija iš pradžių buvo skirta rutėnams ir maskvėnams, bet naudota aplinkinių šalių protestantiškos kilmės jaunuoliams ir vietiniams jaunuoliams ugdyti bei rengti kunigystei. Veikalu išsamiai atskleidžiama seminarija kaip įstaiga, jos pobūdis ir paskirtis, taip pat Katalikų Bažnyčios vyresnybės veikla, ją valdant. Ypatingas dėmesys tenka auklėtinių sudėties ir studijų raidai nušviesti, seminarijos veikimui paskirais tarpsniais išryškinti. Paliečiamas seminarijos santykis su unitais ir vietine katalikybe. Seminarija yra lyginama su kitomis šio pobūdžio įstaigomis. Veikalas paremtas gausiais šaltiniais, kurių didesnioji dalis autoriaus pasitelkta iš Romoje esančių bažnytinių archyvų.