Romanas „Žemė - nuodėminga giesmė“ dvelkia kankinamu ilgesiu, kaustančiu gyvybę nelyginant kaamos - ilgas poliarinės tamsos metas, slogučio įvaizdis, kuris kursto traukyti pančius ir skatina aklus instinktus, dažnai vedančius į pražūtį. Žmogus negali išsilaisvinti iš gamtos galių ir jų keliamų prieštaringų jausmų, nepajėgia keisti jam skirto likimo. Savitas romano turinys, neįprasta ir forma: nuo natūralistinės tikrovės netikėtai peršokama prie romantizmo, net sentimentalumo, taip išreiškiama tiek paties autoriaus, tiek jo personažų esminė problema - tolydžio besikartojanti kova tarp gyvybės gaivalų ir gyvenimo nuovargio. Pirmąjį simbolizuoja kūdikio gimimas, jau lydimas antrojo - biologinės mirties šešėlio. Jie rėmina aistrų prisodrintą žmogaus gyvenimą, kurio paveikslas Mukkos romane prilygsta viduramžių meistrų tapytoms drobėms.