Vieną rytą Tobis Fleišmanas nubudo mieste, kuriame nuo pat jaunystės gyveno, ir staiga tas miestas knibždėte suknibždo jo geidžiančių moterų. Neseniai išsiskyrusį Tobį Fleišmaną – keturiasdešimt vienų ir tokį pat žemaūgį kaip iki tol – staiga apsupo moterys: daug pasiekusios, protingos ir įdomios. Tokios, kurioms jo ūgis nerūpi, kurios mielai jį išbandys vienu pasimatymų programėlės brūkštelėjimu. Tobis neprieštarauja – tai maloni permaina po trylikos metų santuokos, trylikos metų emocinio apleistumo ir paniekos, kuriuos teko ištverti. Tačiau naujasis Tobio gyvenimas dienomis dirbant gydytoju, kas antrą savaitgalį leidžiant su vaikais, o naktimis užsiimant pasiutusiu ir beveik anonimišku seksu staiga susijaukia, kai dingsta buvusi žmona Reičelė. Nežinia, pasinėrė į vizijų klajones ar tiesiog neatlaikė nervai – ji neatsiliepia į Tobio žinutes ir skambučius. Ar Tobio buvusioji tiesiog pyksta, kaip visada? Ar ir vėl baudžia, kad jis neuždirbdavo tiek, kiek ji? Beviltiškai jos ieškodamas, o kartu dar mėgindamas spėti dirbti ir auklėti du visko nebeištveriančius vaikus, Tobis priverstas stoti akistaton su tikrosiomis santuokos žlugimo priežastimis ir paklausti savęs, ar tai, ką visą laiką sau pasakojo, tikrai buvo tiesa. Visą santuokos laiką į jokią kitą moterį jis nė nepažvelgė, taip mylėjo Reičelę – taip mylėjo ir bet kokią instituciją ar sistemą.