Jis juokėsi pro dantis kaip žiaurus vilkas, kai pasilenkė užsidegti paskutinės cigaretės. Knygos kartais iškrečia blogų pokštų, pagalvojo. Ir kiekvienas gauna tokį velnią, kokio nusipelno. Laisvai samdomas retų knygų medžiotojas Lukas Korsas gauna iš pažiūros nesudėtingą užduotį. Artimas bičiulis paprašo jo nustatyti garsaus Aleksandro Diuma romano „Trys muškietininkai“ rankraščio skyriaus „Anžu vynas“ autentiškumą. Tuo pat metu aistringas demonologijos specialistas žūtbūt trokšta išsiaiškinti, ar jo turima XVII a. viduryje Venecijoje išleista ir per stebuklą inkvizicijos laužo išvengusi knyga, kurioje esą atskleistos velnio prisišaukimo sąlygos, yra tikrasis originalas. Korsas turi palyginti ją su kitais dviem egzemplioriais, priklausančiais žinomiems bibliofilams Portugalijoje ir Prancūzijoje. Jis imasi darbo, tačiau netrukus pastebi, kad šios knygos domina ne tik jį. Knygų detektyvo pėdomis seka Diuma romanų herojus primenantys šešėliai – Rošforas ir Miledi. Kelionėje prie Korso prisijungia ir dar vieno žymaus rašytojo – Arturo Konano Doilio novelės veikėjos Irenės Adler vardu prisistatanti jauna mergina. Mėgindamas perprasti šio žaidimo esmę ir ieškodamas likusių satanistinio vadovėlio „Devyneri vartai“ egzempliorių Korsas įsisuka į mįslingų įvykių verpetą, kurio gelmėse ryškėja negailestingo žudiko paliekami kruvini pėdsakai. Žymus mūsų laikų ispanų rašytojas Arturo Pérezas-Reverte meistriškai sukūrė daugialypį literatūrinės fikcijos šedevrą, kupiną nuotykių, paslapčių ir intrigų. Retų ir visiems puikiai žinomų knygų bei siužetų gijomis perpintas romanas „Diuma klubas“ ne tik supažindina skaitytojus su nuostabiais legendinio prancūzo kūriniais, bet ir verčia susimąstyti apie trapią ribą, skiriančią meilę knygoms ir beprotybę.