XVI–XVII a. saujelė keistuolių, mokslininkų astronomų iš esmės pakeitė ligtolinį suvokimą apie pasaulį. Vienas jų – Mikalojus Kopernikas, paskelbęs heliocentrinę Saulės sistemos teoriją. Knygoje „Koperniko paslaptis“ lemtingų istorinių įvykių sūkuryje atskleidžiamas nuoseklus ir aistringas mokslininko kelias link didžio atradimo, padariusio perversmą kosmologijos srityje. Koperniką biografai daugiausia vaizduodavo kaip baugštų, pamaldų mokslininką, tačiau šioje knygoje atskleidžiama ir kita didžio atradėjo gyvenimo pusė. Kopernikas buvo išskirtinio būdo asmuo, linkęs į rizikingus nuotykius ir iššūkius, mėgęs gyvenimą, gardžius valgius ir naujas idėjas.

 „Koperniko paslaptis“ nukelia į XV a. pabaigos Europą, aukštuomenės ir mokslo pasaulyje regztas intrigas, lenkų bajorų klastingus kėslus galutinai pajungti Lietuvą ir kitus didžius to meto įvykius. Iš Krokuvos gatvelių perkeldamas mus į Bolonės ir Florencijos universitetus, iš Niurnbergo dirbtuvių į Vatikano koridorius, nuo kelionių su Diureriu peršokdamas prie kunigaikščių Farnezių intrigų, ausdamas mokslo laimėjimų ir istorijos įvykių margą raštą, romanas atskleidžia didžių permainų laikmetį.

Knygos autorius Jean-Pierre Luminet – prancūzų rašytojas, astrofizikas, kosmologijos specialistas, pelnęs tarptautinį pripažinimą moksliniais darbais apie juodąsias skyles. Autoriaus romanas apie Koperniką grįstas faktais ir istoriniais duomenimis, o visi knygos veikėjai, išskyrus vieną kitą personažą, paimti iš istorinių šaltinių ir metraščių. Tačiau „Koperniko paslaptis“ ne mokslinis traktatas, tai romanas, kuriame visa didybe atsiskleidžia turtinga, įvairialypė asmenybė, stebinanti gausybe talentų.