Jauno amerikiečio Džonatano Safrano Foerio (g. 1977) debiutiniame romane „Viskas nušviesta“ (Guardian premija už geriausią 2002 metų pirmąją knygą) su apokalipsiniu užmoju papasakota nedidelės žydų gyvenvietės Ukrainoje istorija, kuri nutrūksta Antrojo pasaulinio karo metais, kai ištisą štetlo bendruomenę sunaikina nacistai. Tai dar vienas pasakojimas apie holokaustą, tačiau „dar vienas“ – tiktai bendriausia kūrinio temos prasme. Iš tiesų ši knyga pribloškiamai originali ir nepakartojama savo forma – tikras pasimėgavimas literatūros gurmanui, ne mažiau už turinį vertinančiam meninių išraiškos priemonių įvairovę ir gausą, jų spalvas ir reikšminius atspalvius. Du skirtingi pasakojimai, du vaizduojamojo laiko ir erdvės lygmenys čia sukuria daugiaprasmę įtampą tarp istorijos ir dabarties, kaltės ir atsakomybės, tiesos sakymo ir jos nutylėjimo. Originali projekcija į istorinę praeitį ir žydiškąjį mentalitetą, platus stilistinis diapazonas nuo alegorijos iki fonetinio žodžių skambesio bei grafinės teksto raiškos epiniam romano pavidalui suteikia intensyvią poetinę aurą. Sunku skaityti pirmuosius "Viskas nušviesta" skyrius. Sunku todėl, kad nuolat garsiai juokiesi, "pameti" tekstą, vėl pradedi, bet paskui vėl sustoji, nes nori pasikviesti draugų ir jiems perskaityti ilgas smagios Foerio prozos atkarpas. Po "Prisukamo apelsino" anglų kalba nebuvo taip linksmai "įkrauta" ir kartu sumaniai darkoma. Taip virtuoziška, taip žavu, pagaliau, tiesiog labai smagu. * (New York Times Book Review)