Garsiausio suomių rašytojo M. Waltari (1908-1979) romanas „Mikaelis, sultono tarnas“ – „Mikaelio Klajūno“ tęsinys, kurį vis dėlto galima laikyti atskira knyga, pasakojančia apie Mikaelio gyvenimą musulmonų kraštuose. Palikęs perversmų krečiamą Europą, Mikaelis atsitiktinai pakliūva į musulmonų vergiją. Kitos kultūros aplinkoje jis gyvena ir visiškai kitokį gyvenimą: būdamas vaistų prekijo vergas, pakeičia tikėjimą, iškyla į osmanų sultono laivavedžio tarnautojo padėtį, netikėtai tampa sultono rūmų gydytoju, galop pelno didžiojo vizirio palankumą ir pasidaro jo parankiniu. Iš krikščioniškos „Mikaelio Klajūno“ Europos rašytojas romano veikėjus sumaniai perkelia į to paties meto, XVI a. pirmosios pusės, islamo kraštus, pasakodamas veikėjų nuotykius detaliai parodo Osmanų imperijos, tada pasiekusios didžiausią suklestėjimą ir siekiančios pavergti Europą, kultūrą, teisinę ir religinę sistemas, neįprastą buitį ir sultono rūmų bei haremo intrigas.