Alessandro Baricco (g. 1958 m.) –šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, daugelio populiarių romanų autorius. Rašytojas studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje La Republica. Pasaulinę šlovę jam pelnė poetiškas, subtilus ir švelnus, originalia literatūrine maniera parašytas romanas „Šilkas“. A. Baricco proza išsiskiria savo lyrizmu, nutylėjimais, fragmentais, už kurių galima justi poetišką, savitai regimą tikrovę.

Homeras, Iliada – knyga, skirta didžiausiam karui Europos istorijoje ir vienam didžiausių senosios raštijos paminklui. Rašytojas tik jam būdinga „spindinčia“ kalba, žvelgdamas iš XXI a., pasakoja apie Trojos karą, karžygių ir karių likimus. Iš amžių glūdumos prabyla Hektoras ir Patroklas, Ulisas ir Chriseidė – jie pasakoja apie baisųjį karą, kurio verpetai įtraukė gausybę žmonių, kurio liepsnos pražudė didingąją Troją. Pasakoja tik žmonės; dievų, lėmusių žmonių likimus Homero „Iliadoje“, A. Baricco knygoje nerasime. Jam svarbiausia – ne dievai, o žmonės, pradėję karą, įtraukti į karą prieš savo valią, bėgantys nuo karo ir randantys kare gyvenimo prasmę. Tačiau svarbiausias yra pats karas, skleidžiantis „akinančią mirties šviesą“ . Karas, kurį prisimindami, privalome surasti gyvenimo prasmę taikoje.
Anksčiau ar vėliau mums pavyks ištraukti Achilą iš to pražūtingo karo, sako rašytojas. Namo jį sugrąžins ne baimė ir ne siaubas. Tai bus kažkoks kitoks grožis, labiau akinantis už karo grožį ir gerokai už jį romesnis.