– Ak, Devonai, – sukuždėjo Linetė. – Tu atėjai. Tu žinojai. Neįsivaizduoju kaip, bet supratai.
Jis panardino veidą į jos plaukus, įkvėpdamas gaivaus miško aromato, kuriuo ji dvelkė.
– Tu nepabėgsi. Niekada nepabėgsi.
Jis šiurkščiai prisitraukė ją prie savęs ir pirmą kartą savo lūpomis palietė jos lūpas. Devono pabučiavimas – liepsna, nepakartojamas pojūtis, prasidėjęs nuo lūpų ir užliejęs visą kūną ligi kojų pirštų.
Ji rankomis apsivijo jo kaklą, nuoga jo oda lietė jos odą, ir nuo to prisilietimo ji virpėjo iki sielos gelmių. Linetė visu kūnu prisiglaudė prie jo, o jis švelniai paguldė ją ant žemės...
Devonas pakirdo pirmas ir tyliai, stengdamasis nežiūrėti į Linetę, ant kurios gražaus kūno žaidė saulės spinduliai, apsirengė ir nuėjo.