Japonų autorės Hiro Arikawa knyga „Keliaujančio katino kronikos" pasakoja apie jautrią katino ir žmogaus draugystę. Ši istorija yra apie gerumą, pasiaukojimą ir besąlygišką meilę. Knyga - priminimas, kad net ir mažiausios smulkmenos gali suteikti laimės.

Vienas iš istorijos veikėjų ir pagrindinis pasakotojas yra Nana - laukinis katinas, kadaise susidraugavęs su Satoru. Gilesnė draugystė tarp gyvūno ir žmogaus užsimezgė po nelaimingo eismo įvykio. Pajutęs meilę Nana nusprendžia pasilikti pas Satoru visam laikui. Po penkių metų žmogus susikrauna visą savo mantą, pasiima katiną, sėda į automobilį ir leidžiasi į kelią per visą Japoniją. Nana mėgaujasi besikeičiančių metų laikų vaizdais ir nesirūpina kelionės tikslu. Jam svarbu tik būti šalia savo žmogaus.

Romano „Keliaujančio katino kronikos" skaitytojai į istoriją žvelgs sarkastiškomis katino akimis. Tačiau neapsigaukite. Šalia linksmų pastebėjimų laukia ir priminimas, kad ne visada gyvenime viskas klostosi taip, kaip norisi. Susitikdamas su senais draugais Satoru pasineria į prisiminimus. Jam nutiko gerų ir blogų dalykų. Buvo nepaprastų draugysčių, pavydo ir meilės. Kai kurie atsiminimai prajuokins, kiti privers nubraukti vieną kitą ašarą ir galiausiai atskleis, kur link traukia Satoru.

Keliaudama porelė sutinka ūkininką, kuriam atrodo, kad katės skirtos tik pelėms gaudyti. Vyrą, kurį paliko keturkojus mylinti žmona. Jiedu aplankys ir porą, kuri valdo gyvūnams draugišką pensioną. Tačiau, kur veda kelionė ir kodėl visi taip domisi Nana? Katinas nežino, o Satoru nesako. Visgi, kai ši paslaptis išaiškės, maža katiniška širdelė gali prisipildyti didžiulio skausmo.