Ant racionalumo bei iracionalumo ribos balansuojančiame kūrinyje išorinio veiksmo nedaug: istorijos mokytojas Joris išgelbsti po traukiniu puolusią mergaitę Gvildą, bet pats netenka kojos. Jie išvažiuoja į tuščią Prūsijos žemę su išdeginta istorine praeitimi ir kultūros griuvėsiais. Idealistai herojai atmeta bukos visuomenės melą, kūniškumą ir tuštybę, pasirinkdami mirtį. Tik taip jie gali išgelbėti savo dvasią. Savižudybei analogiškas pasirinkimas reiškiamas simbolinėmis vaizdavimo formomis: galbūt tai tik vidinės tikrovės įvykis, Jorio sapnas. Vizijų ir simbolių prisotintoje alegorinėje apysakoje šaukiamasi istorinės atminties, analizuojamos prisitaikėliškos psichologijos priežastys, siūlomos priešinimosi smurtui ir individo laisvės alternatyvos.