Gumulas gerklėje pratrūko ašaromis iš akių, kai ji greitosiomis perskaitė žodžius, auklės Mėjos tikrai rašytus iš širdies. Maža to, tie žodžiai buvo parašyti iš pačios sielos.

Emma Hannigan (1972-2018) - airių rašytoja, daugelio bestselerių autorė, mirusi po ilgos kovos su vėžiu. Rašymas jai tapo terapija ir atspara gyvenime; gal todėl jos romanai suteikė šilumą ir paguodą tokiai daugybei moterų. „Laiškai mano dukroms" - paskutinė jos knyga.
Trys Breidžių seserys auklę Mėją visuomet mylėjo labiau, nei mamą - visuomet užsiėmusią ir savo darbui visiškai atsidavusią akušerę Martą. Mėja joms buvo ne antroji, bet beveik pirmoji mama: ji visuomet buvo šalia, spinduliavo meilę ir palaikymą ir geriausiai jas pažinojo. Todėl Mėjai mirus seserys pasijunta nepaprastai vienišos. Ypač sužinojusios, kad prieš mirtį mylima auklė kiekvienai paliko po laišką. Tačiau laiškai su paskutiniais meilės ir išminties žodžiais paslaptingai dingo...
Trys suaugusios seserys, trys labai skirtingi gyvenimai. Beatrisė, sumaniai vadovaujanti vestuvinių suknelių salonui ir jam atiduodanti visą save, nepriekaištinga šeimos motina, puikaus namo ir interjero kompanijos savininkė Rouzė, ir Džinė, su perspektyviu plastikos chirurgu gyvenanti JAV - ko joms galėtų trūkti? Joms nieko nestinga.
Tačiau kiekviena iš seserų turi po paslaptį...
Ir kiekvienos iš jų laukia gyvenimo pokyčiai, apie kuriuos jos nė neįtaria. Kiekviena turės padaryti po svarbiausią gyvenime sprendimą. Kur auklės patarimai, kai jų taip reikia? Kas nuslėpė paskutinius jos žodžius nuo Beatrisės, Džinės ir Rouzės? Ir ką apie jų gyvenimus galvoja tikroji mama?
„Laiškai mano dukroms" - šilta, emocinga ir jautri istorija apie vienos šeimos trijų kartų moteris. Apie dukteris, seseris ir motinas. Apie tai, kad kraujo ryšys ir šeima gyvenime yra patys svarbiausi. Ir apie tai, kad meilė į gyvenimą gali ateiti daugybe būdų.