Seniems melagiams, visą gyvenimą vaidinusiems, pasitaiko tokių valandėlių, kada jie tiek įsimaivo, jog iš tikrųjų dreba ir verkia iš susijaudinimo, nors jau tą pačią akimirką (ar vos po sekundės) galėtų patys sau pašnibždėti: “Juk tu, senas begėdi, meluoji, juk tu ir dabar esi tik aktorius, nepaisant tavo “švento” rūsčio ir “šventos” rūsčio minutės".