Kalbėdama apie savo negalią ir fizinį skausmą, autorė sugeba perteikti skaitytojui savo tikėjimą ateitimi, energiją, ramybę.

Gili skausmo patirtis Kjarai suteikia gebėjimą skleisti vidinę šviesą. Ji leidžia skaitytojui kartu su ja keliauti unikalios meilės, bendrystės su Jėzumi link. Ir kuo didesnė yra ta meilė, kurią ji jaučia, tuo žiauriau ji reikalauja iš jos vis labiau neįmanomų įrodymų. Tai begalinė meilė, kurią ji kiekvieną dieną patvirtina vis iš naujo, ir nors skausmas, kaip rašo Kjara, „naikina, slegia, žlugdo, nušluoja visus tikrus dalykus, tave palieka nuogą, neapsaugotą, bejėgį", autorė skatina niekada nepasiduoti nevilčiai, branginti ir mylėti gyvenimą.