Jameso Martino romanas „Abatija" - tai pasakojimas apie praradimo skausmą ir gebėjimą atsitiesti, gyvenimo tuštumą ir jo prasmę, abejones ir supratimą, apie kankinantį klausimą: „Kodėl tai nutiko būtent man?"

Ana po daugelio metų netikėtai apsilanko vienuolyne, į kurį vaikystėje ją vesdavosi tėvas. Dabar ji brandi moteris, tik, deja, gyvenimas ją labai įskaudino - ji neteko sūnaus. Nors jau prabėgo keleri metai, tas skausmas vis neapleidžia. Paguodą teikia darbas, draugė, sodininkystė, bet atsakymo į svarbiausią klausimą, kodėl tai nutiko būtent jai, ji neranda.

Nejučiomis moteris supranta, kad bažnyčios ramybė, giesmės, pokalbiai su tėvu Pauliumi, vienuolyno abatu, ir senu tėvų bičiuliu tėvu Eduardu padeda jai nusiraminti, susitaikyti su skausmu ir nustojus kaltinti Dievą vėl į jį atsigręžti.

Ana nedrąsiai pradeda tikėti, kad ateity jos laukia šviesus gyvenimo etapas, tad galbūt verta neatsisakyti simpatiškojo Marko, dirbančio vienuolyne, kvietimo į pasimatymą.