Politinės filosofijos srityje jis kritikavo istorizmą ir gynė "Atviros visuomenės" koncepciją. Pagal istorizmą, visuomenė vystosi pagal žinomus bendruosius dėsnius link determinuotos pabaigos. Popperis sakė, kad tai teorinė prielaida daugumai autoritarizmo ir totalitarizmo formų. Kadangi žinių kiekio didėjimas yra priežastinis veiksnys istorijai, o "jokia visuomenė, moksliškai, negali nuspėti savo būsimo žinių kiekio", tad negali būti prognozuojamo istorijos mokslo. Popperiui metafizinis ir istorinis indeterminizmas buvo greta. Įdomios jo atsakymo paieškos į indukcijos problemą, kurią geriausia paaiškinti pavyzdžiu: tarkim, kad saulė pateka, kiek kas prisimena. Kokio įrodymo reikia, kad ji patekės ir rytoj? Kaip įrodyti, kad praeities periodiniai įvykiai kartosis ir ateityje? Popperio sprendimas susijęs su falsikuojamumo kriterijumi. Jei negalime įrodyti, kad saulė patekės, galime suformuluoti teoriją, kas saulė tekės kasdien - jei kurią nors dieną ji nepatekėtų, teorija būtų pripažinta klaidinga, tačiau šiandien ji teisinga. Kadangi ji pakankamai gerai patikrinta, tai galime laikyti, kad ji pakankamai tiksliai atitinka tikrovę. Nors tai gali būti pragmatiškas mokslinio metodo panaudojimas, tačiau ne jis pats sudaro filosofinę problemą. Popperis nurodė tikėjimo patvirtinimą ("kodėl tiki?"), kad saulė patekės, o ne fakto patvirtinimą ("kaip žinai?"), kad ji patekės. Kitaip sakant, Popperis nurodė psichologines tikėjimo priežastis nebandant pateikti loginių jo priežasčių.