Dažnai įsivaizduoju, kad mano bute yra dar vienas kambarys. Atvėręs jo duris patenku į praeitį. Ant sienos kabo senų kino filmų afišos ir pageltusios nespalvotos nuotraukos. Ant stalo – senas geltonas radijas ir patefonas. Šalia – krūva vinilinių plokštelių...

Šios autoriaus Aido Kelionio mintys – lyg burtažodis, atveriantis istorijų, sklindančių iš „Geltono radijo“, pasaulį. Tai antrasis rašytojo kūrinys (pirmas – „Smėlynų vanduo“, 2009 m., „Tyto alba“).

Kazimieras – žmogus, kaip kiekvienas mūsų – nepakartojamas. Po penkerių metų sugrįžta namo: stebi aplinką, leidžiasi į apmąstymus, savo gimtajame mieste sutinka ar prasilenkia su pasenusiais kaimynais ir nebeatpažįstamais pažįstamaisiais. Apšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė...