Seniai seniai, kai Žemaitijoje tyvuliavo neįžengiamos pelkės, o raistuose ir kemsynuose veisėsi varlės ir velniai, gyveno neapsakomo ūgio ir neapsakomos jėgos milžinai, kurie savo rankomis supylė ir Girgždutės, ir Medvėgalio, ir Šatrijos kalnus. O Masčio ežero ir Telšių miesto tada nė ženklo nebuvo, žmonės paprasčiausiai kūrėsi ant kalvelių, aukštesnėse vietose, kuo toliau nuo pelkynų su visomis varlėmis, velniais ir uodais. Kaip ir kada garsus žemaičių miestas ir ežeras ten atsirado, kodėl tie milžinai, o ypač vienas iš jų – Džiugas, – buvo tokie stiprūs ir milžiniški, sužinosite tik skaitydami šią įdomią knygą, kurioje dar ir gražių eilėraštukų, ir linksmų dainelių rasite.