Autorė, atkurdama lietuvių liaudies kosmologiją, rėmėsi tautosaka, papročiais, kuriuose išliko prieš daugelį tūks­tantmečių sukurtos pasaulėžiūros ir tikėjimų elementų. Tai pats patikimiausias šaltinis pasaulėžiūrai ir jos evoliucijos problemoms aiškinti. Bene geriausiai archainiai mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti seniausiame lietuvių tautosakos žanre — mįslėse. Jose išliko ne tik pir­mykščio žmogaus požiūris į Saulę, Mėnulį, žvaigždes, bet ir archaiški žodžiai, terminai. Apskritai iš sakmių apie dan­gaus kūnus galima susidaryti vaizdą apie jų pažinimą, mū­sų protėvių pasaulėžiūrą, jų verslus ir buitį. Be to, tautosa­ka, ypač sakmės, labai poetiškos. Tačiau žinios apie dangaus šviesulius ilgai liko tyrinėtojų nepastebėtos. Pasak J. Basanavičiaus, senovės lietuvių dvasinės ir materialinės kul­tūros sritis iki XX a. pradžios buvo mažai žinoma, jo žo­džiais tariant, „terra incognita" (nežinoma žemė) [11, 156]. Žinios apie dangaus kūnus, liaudies sukauptos per ilgus tūkstantmečius, ėmė nykti jau XVIII amžiuje. Jas išstūmė plintantys kalendoriai — 1737 m. Vilniaus, 1780 m. Gardino ir kt. XIX a. pabaigoje lietuvių liaudies astronominės ži­nios jau buvo beveik užmirštos. XX a. išlikę fragmentiški ir netikslūs mitologiniai ir astronominiai elementai neretai susipynę su pasakomis. XIX—XX a. pirmaisiais dešimtme­čiais, stumiami tuo metu besiplečiančios pramonės, pamažu nyko ir senoviniai drabužiai, audiniai, daiktai su Saulės, Mėnulio, žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų simboliais. Kai kas iš jų išliko muziejuose, senelių kraitinėse skryniose, palėpėse, klėtyse.