Vilnietė moksleivė Teklė Kavtaradzė šią pirmąją knygą parašė penkiolikos metų. „Šiame rašto ir rašančiųjų, rašinių bei rašinėlių amžiuje jaunosios autorės kūrinys primena, jog yra dalykų, kurie nesileidžia išmokstami. Vienas jų – iš romano „Nespalvota“ sklindantis tas ypatingas žodžio kvepėjimas ir virpėjimas. Per jį atpažįstama tik tau skirta tikrovė yra dovana, galinti tapti ir pasmerkimu, ir palaiminimu“ (Elvyra Kučinskaitė, „Bernardinai.lt“). Esu nepaprastai laimingas žmogus. Tikrai nemanau, jog „gyvenimas yra baisi juoda skylė“ ar panašiai. Myliu gyvenimą ir manau, kad jis, nors ir labai nelengvas, yra be galo gražus ir įdomus, taigi būtų gana kvaila knygoje kalbėti priešingai, nei manau. Nors iš esmės knygos herojei atrodo, jog gyvenimas yra neteisingas. Gal jos atveju tai pateisinama ir suprantama. „Nespalvota“ pasakoja vienos mergaitės istoriją, pilną visko: susidūrimų su gyvenimu, skausmo, mokymosi šypsotis, meilės, prisiminimų. Istorijos aš nepasirinkau. Ji gimė. Ne iš karto, o po truputį. Pradėdama rašyti žinojau tik labai nedaug. Norėjau, kad knyga būtų jaudinanti ir rimta, bet ne depresiška, o linksma ir nuotaikinga.