Viena žymiausių ir geriausių R. Bradbury knygų "Pienių vynas" pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai seniai žinomi daugybei viso pasaulio skaitytojų, o "Pienių vynas" pelnytai laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių "Pienių vynas" buvo gerokai storesnis, bet leidėjų liepiamas autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: "Sudie, vasara" vėl mus grąžina į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas toks nuostabus - negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą - mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku.
"Yra vasarų, kurios nenori baigtis", - sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada - ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės - skaidria ir paprasta poezija.
"Sudie, vasara" - gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, užplūstanti rotušės aikštėje mušant vidurnaktį.