Džiugu, kad užaugo nauja, atsakingai į tėvystę žvelgiančių tėvų karta. Jai rūpi ne tik, kad vaikas būtų patogiai apsirengęs, bet ir mažylių emociniai poreikiai, jų protinis lavinimas. Dažnai įvairiuose seminaruose ar mano kabinete tėvai klausia: „O ką reikėtų daryti, kad vaikas būtų ne toks irzlus?", „Kaip įveikti vaiko „ožiukus"?", „Kaip sustabdyti nuolatinius brolių konfliktus?" Paprastai atsakau, kad už tokio elgesio gali slypėti pačios įvairiausios priežastys ir, pamatęs kiek nusivylusias tėvų akis, priduriu, kad žinau, kur jų ieškoti - vaiko galvoje.

Vaikas nėra mūsų auklėjamųjų poveikių rezultatas, kaip nėra ir būdo, kaip teisingai auklėti. Vaikas jau nuo kūdikystės smalsiai žvelgia į supantį pasaulį, tėvus, brolius, seseris, jų santykius. Stebi, ir daro išvadas. Remdamasis savo patirtimi, jis kuria, įprasmina, kas ir koks yra, koks kitų žmonių santykis su juo, kaip reikia elgtis norint gauti bučkį ar žaislą, ką daryti, kad būtum pastebėtas ar įvertintas. Vaikas yra aktyvus kūrėjas, o jo padarytos išvados apie save ir aplinką lemia jo asmenybę. Šiuos įprasminimus jis dažnai nešiojasi visą gyvenimą. Tačiau ne visada, dėl ribotos patirties bei protavimo, jis daro teisingas ir jo raidai naudingas išvadas. „Esu niekam tikęs", „Niekas manęs nemyli", „Visi prieš mane susimokę" - tai tik keli tokio įprasminimo pavyzdžiai, kurie lems liūdną, piktą ar vienišą gyvenimą.

Jei tikrai norime padėti vaikui sudėtingame tapsmo darnia asmenybe kelyje, turime nuo mažens išmokti išgirsti jo kalboje, pamatyti jo veiksmuose, piešiniuose, emocijose, kaip jis suvokia save ir pasaulį. Tai - savaime įdomu, be to, suteikia mums galimybę bendraujant su vaiku padėti jam teisingai suprasti sudėtingą žmonių santykių pasaulį. Apie tai ir yra ši knyga.

Nors knyga sumanyta kaip pagalba tėvams, norintiems giliau pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį, žinau, kad ne vienam skaitytojui ji atvėrė akis ir į savo paties asmeninių problemų priežastis ir galimus jų sprendimus.