Šioje knygoje pateikiamos idėjos priklauso svarbiam Europos pedagogui, savo veikaluose išplėtojusiam kritinį, į socialinį teisingumą orientuotą požiūrį į švietimą. Lorenco Milanio nuopelnai leidžia jį laikyti veikiausiai pagrindiniu kritinės pedagogikos įkvėpėju. Milanio samprata, kad švietimas turi skatinti socialinį teisingumą, sutelkia dėmesį į tokias problemines temas kaip socialinė klasė, rasinis klausimas, ypač iškylantis jo Šiaurės-Pietų santykių ir kultūros bei technologijų perdavimo kritikoje; kolektyvinė mokymosi ir veiklos dimensija (ypač pabrėžiamas mokymasis skaityti, rašyti, o paskui ir veikti kolektyviai), mokiniai-mokytojai ir mokytojai-mokiniai (nepakeičiama savitarpio pagalbos forma), laikraščių skaitymas ir kritiškas žiniasklaidos vertinimas, egzistencinis mokymosi pamatas (nuo atsitiktinio iki giluminio motyvo) bei akademinių ir techninių žinių sintezė. Antikarinių nuostatų pedagogika iškyla jam ginant teisę atsisakyti vykdyti karo prievolę dėl vidinių įsitikinimų; kartu seka procesas skaityti istoriją ir jos mokyti prieš nusistovėjusias normas. Milanio ir jo mokinių darbai duoda užtektinai medžiagos, kad būtų galima padėti pamatus tokiam mokymo procesui, kuris veiktų kaip priešnuodis vyraujančiai dabartinei mokymo sistemai, teikiančiai pirmenybę testams, standartizacijai, lyginamosioms lentelėms, mokinių krepšeliams.