Viršelyje ir rašoma, kad pagrindinis romano veikėjas Paryžius. Tas tiesa, autorius nešykšti spalvų, piešdamas neparadinio Paryžiaus peizažą su Senos krantinėm, klošarais, tamtamais, skersgatviais ir daugeliu kitų dalykų, prasprūstančių pro turisto akis. Tačiau aš būčiau linkęs kiek papildyti šią frazę: tai romanas, kurio vienas pagrindinių veikėjų yra Paryžius. Greičiausiai tai yra romanas apie kelionę. Kelionę į save per Paryžių, per žmones, per vieną vasarą. O gal per žaidimą, per jaukinimąsi, kur jau visai nebeaišku, kas ką bando prisijaukinti: žmogus žmogų, žmogus miestą ar miestas žmones, juokais pasivadinusius „vienos vasaros emigrantais“. Negaliu susilaikyti nepaminėjęs V. Papievio kalbos. Lėtai sruvenantis kalbėjimas iš pradžių vargina, tačiau vėliau savo lėtumu, neskubiu bangavimu, ritmika užburia ir nepaleidžia, lyg kas būtų nuaudęs apžavų sieną, iš kurios jau nebegali išsiveržti. „O kur dėsies, kai orai pradės vėsti, kai ateis ruduo, o paskui ir žiema?