Į sentencijas visuomet žvelgiu rezervuotai. Dažnai jos būna pernelyg kategoriškos, pilnos puikybės, sustabarėjusios. Laimė, ši knygelė kitokia. Čia tiesiog matai, kaip mintys kyla, kaip jos plėtojamos, kokios jos ritmingos ir paslankios. Autoriai sąmoningai jas varijuoja, kartoja, nevengia net prieštaravimų. Todėl jos tarsi gyvos – pulsuoja, kvėpuoja, turi savo priežastį ir tikslą. „Amžinybė padalyta po septynias dienas, kad žmogus nebijotų begalybės“ – sako autoriai. Tad aštuntoji diena yra naujo ciklo pradžia – pirmadienis, arba Pirmoji diena. Pasaulis kuriamas iš naujo. Tik dabar prie to prisideda ir Žmogus. Kitados Dievui rūpėjo Dangus ir Žemė, Šviesa ir Tamsa, o Žmogus savo kūryboje susiduria su tokiais žemiškais dalykais kaip ekonomika, politika, valstybė, valdovas ir kt. Šios išmintingos knygelės autoriams pavyko išlaikyti dieviškųjų ir žmogiškųjų kategorijų pusiausvyrą, paversti jas esminėmis. Ir jų mintys daro dorą darbą, nes aštuntoji diena – juk darbo diena