Dėl kelių priežasčių, gal labiausiai dėl būdvardžio senas, Šventojo Rašto dalis, pavadinta Senuoju Testamentu, nėra mums sava, pažįstama ir patraukli. Nors krikščionių liturgijoje ji skaitoma išvien su evangelijų tekstais, neprisimenu pamokslo, kurį visą būtų įkvėpusi Senojo Testamento ištrauka. Dažną sykį jos net negirdima. O ar labai reikia išgirsti? Ar rūstus ir tūžmingas hebrajų Dievas nebuvo krikščionių pakeistas kitu - naujesniu, šviesesniu, simpatiškesniu dangaus šeimininku? Paradoksas - mūsų laikais kaip tik Senojo Testamento knygose galima aptikti daugiau religinės naujienos, geros ir iš tiesų stulbinamos. Deja, esama ir rimto pavojaus: panardęs po šias knygas imi nebegirdėti to, kas tikėjimo, vilties ir meilės laukuose garsiai pretenduoja į nepajudinamas tiesas ir taisykles.

Julius Sasnauskas