„Ikiaušrinė“ lietuvių poezija iš laiko perspektyvos regisi tarsi savaimingai susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis, susiklostęs iš skirtingų kūrybinių iniciatyvų, kalbinių dialektų, nevienalyčio regioninio substrato – tarsi nedidelių upelių ar sraunesnių upių, ir susitinkančių, ir prasilenkiančių, tinklas. Šį poezijos „margumyną“, kurio dar nejungia viena bendrinė kalba, sieja pats neblėstantis poetinės kūrybos poreikis, – nuolat, bet vis kitaip atsinaujinantis ir besitęsiantis žmogaus ir jo pasaulio dialogas. Tokio universalaus dialogo buvimas, poreikis jį tęsti sava kalba, su sava asmenine ir kultūrine patirtimi yra turbūt svarbiausia šio laikotarpio lietuvių literatūros realija. XIX a. lietuvių poetinio kraštovaizdžio „margumynas“ vis dėlto nėra visiškai atsitiktinis: jį formavo istorijoje susiklosčiusi skirtingų regionų – Žemaitijos ir Lietuvos –kultūra. Poetiniuose tekstuose šį lokalųjį podirvį akivaizdžiausiai liudija kalba, jos tarminis pobūdis žemaičių ar Žemaitijoje gyvenusių Antano Klemento, Dionizo Poškos, Silvestro Valiūno, Simono Stanevičiaus, Karolinos Praniauskaitės ir rytų aukštaičių Antano Strazdo, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio kūryboje.