Savitas žodynas, biblinės asociacijos, epochų persipynimai, elegantiškas verlibras, asmeninės, bet sykiu ir socialiai jautrios patirtys – visa tai rasime naujausiame Viktoro Rudžiansko eilėraščių rinkinyje „Juodoji dėžutė“. Sakytum, lyrinis subjektas patyrė kažką itin svarbų, tikrą, likimiškai reikšmingą, o skaitytojas, tapęs atidžiu to proceso tyrėju, privalo iš juodojoje dėžutėje likusios informacijos atkurti mįslingo incidento detales, priežastis, tikrąjį vaizdą, kad pačiam sau galėtų atsakyti, kas vis dėlto toje vidinėje visatoje nutiko – katastrofa, o gal dvasinis triumfas, kai išnykstama „tik iš radarų".